Iš neverbalinės kalbos galima daug ką pasakyti apie pašnekovą bendraujant realiu laiku bei nusakyti kokia jo vidinė būsena. Taip, kūnas išduoda viską.
Pavyzdžiui: „vakarėlio siela“ pasakoja istorijas, šypsosi ir juokauja visą vakarą, bendrauja su visais vienodai, tačiau kažkas su juo negerai – jis vengia gilesnio bendravimo tiek su kolegomis, tiek su draugais. Iš pirmo žvilgsnio nieko ypatingo nereiškiantis elgesys išduoda, jog asmuo yra žemos savivertės, jo intravertiškumas neleidžia jam atsipalaiduoti (bando išlikti dėmesio centre galvodamas, kad tik tokiu būdu bus pripažintas). Tai gali būti emociškai skurdžios vaikystės pasekmės, galbūt jis nebuvo tinkamai vertinamas arba tėvai nerodė savo rūpesčio. Galbūt jis net patyrė smurtą, kuris sąlygojo tokį elgesį.
Kita situacija: grupė studentų gauna individualią užduotį. Visi puola ją atlikti, tačiau vienas studentas nerimsta: jis muistosi kėdėje, žvalgosi aplink lyg ką nors pametęs, paklaustas bendrakursių kas atsitiko nuramina juos ir, vietoj užduoties atlikimo, pradeda pokalbį buitine tema. Niekas jo nesupranta, tačiau yra aišku, jog šis studentas yra stiprus ekstravertas ir jis paprasčiausiai siekia kontakto su aplinka, nori bendrauti, kad pasijustų gyvas. Ši situacija jam tarsi izoliatorius, kuriame jis kankinasi, jam kur kas geriau sektųsi grupinis darbas, kuriame galėtų pasireikšti ir dirbti su visais.
„Judesys gimdo emociją – emocija gimdo judesį“
Turbūt esate pastebėję, kaip aplinka daro įtaką jūsų mąstymui, nuotaikai ir to rezultatas būna atitinkamas elgesys. Pavyzdžiui: esate susirinkime. Aplinka ir atmosfera oficiali, dalyvaujantys asmenys privalo paklusti tam tikroms elgesio normoms. Susirinkimo metu dalyviai gauna kūrybinę užduotį (sugalvoti pavadinimą naujam produktui), tačiau niekas nepateikia reikalingų idėjų. Padaroma kavos pertrauka, kurios metu atmosfera pasikeičia, žmonės pamiršta oficialumą ir bendrauja laisvai. Iš karto po pertraukos sugrįžę susirinkimo dalyviai pažeria krūvą idėjų.
Kas įvyko? Atsakymas: nustatytos elgesio normos, oficiali darbo aplinka ir atmosfera ribojo žmonių gestų laisvę, visi buvo daugiau ar mažiau įsitempę, o tai neigiamai paveikė ir mąstymą, kūrybiškumą. Aplinkai pasikeitus tapo normalu elgtis ir bendrauti laisvai, dingo oficialumas ir įtampa. Žmonės atsipalaidavo, jų nevaržė oficiali atmosfera, taisyklės. Atsipalaidavęs kūnas davė signalą laisvesniam bendravimui ir gestams, kas sąlygojo taip lauktą idėjų audrą. Būtent dėl šių pokyčių vos grįžę po pertraukos, susirinkimo dalyviai jautėsi ir galvojo kitaip.
Šis principas veikia ir atvirkščiai. Tarkim, visą dieną dirbote fizinį darbą arba sportavote. Atėjus vakarui viskas ko nori kūnas – poilsis, tačiau viduje dega noras išeiti su draugais pasilinksminti ar atšvęsti gimtadienį. Nepaisydamas nuovargio, kūnas paklus jūsų vidinei būsenai ir darys tai, ką jam liepsite.
Šokiruojanti tiesa. Aprašyti pavyzdžiai yra momentinės situacijos, kada mums daroma įtaka ir galime pasirinkti ją priimti ar jos nepaisyti. Tai buvo tik paveikslo fragmentas – principą galima panaudoti daug plačiau.
Esama padėtis. Taip jau yra, kad užsisklendę savyje asmenys (intravertai) turi ir savotišką neverbalinę išraišką bei požiūrį. Tas pats galioja ir ekstravertams. 100 % intravertų ar ekstravertų nėra, visi mes daugiau ar mažiau turime abiems asmenybių tipams būdingų bruožų.
Geidžiama padėtis. Kartais girdime teiginius „norėčiau būti atviresnis, greičiau rasti bendrą kalbą su aplinkiniais, nebūti užsisklendęs“ bei „jaučiu, kad švaistau energiją veltui, kartais kalbu per daug, nemoku susikoncentruoti ir būti vienumoje, norėčiau tai pakeisti“ – tai yra intravertų ir ekstravertų norai turėti daugiau vieno ar kito tipo savybių.
Transformacija. Jau žinome, kad vidinė būsena valdo kūną ir, kad kūnas gali pakeisti vidinę būseną. Žinome, kad intravertai ir ekstravertai turi sau būdingą neverbalinę kalbą bei būdą, kuriuos kartais nori pakeisti. Norint pasikeisti, reikia pritaikyti tai, ką jau žinome t. y. intravertas turi į kūno kalbos žodyną įtraukti ekstraverto „žodžių“ pvz.: rečiau kryžiuoti rankas ir kojas, sėdint užimti daugiau erdvės, šypsotis, daugiau kontaktuoti fiziškai (rankų spaudimas, apkabinimai, paplekšnojimai per petį, žaismingas kumščiavimas ir pan.). Tas pats taikytina ir priešingu atveju. Tai nėra vienos dienos ar savaitės procesas. Pakeisti savo kūno kalbą yra sunku ir sudėtinga, reikia save stebėti visą laiką ir sąmoningai keisti gestus, elgesį. Tačiau viską darant tinkamai, rezultatai pasirodo po savaitės ar dviejų. Po mėnesio galite savęs ir neatpažinti, nes pasikeis net tik išoriniai ženklai, pasikeis ir mąstymas, požiūris į pasaulį.
Linas Staršelskis