Turbūt nieko keisto, kad skirtingų kartų žmonės dažnai nesutaria dėl tam tikrų dalykų. Vienas tokių – vaikų auklėjimas. Nepaisant to, kad visa vaikų auklėjimo atsakomybė tenka tėvams, seneliai taip pat ženkliai prie to prisideda.
Vaikų atostogų metu, negalėdami skirti vaikams pakankamai dėmesio, dažnai tėvai vaikus išsiunčia atostogauti pas senelius. O tada labai nustemba, nes parsiveža visai kitokius, tarsi ne savo vaikus. Kodėl taip nutinka, pasakoja vaikų psichologė, auditorinių ir nuotolinių mokymų tėvams, seneliams ir pedagogams lektorė Milda Karklytė-Palevičienė.
„Žmogaus gyvenimo raida taip sudėliota, jog tėvai jaučia didžiausią atsakomybę už vaiką ir jo gyvenimą. O seneliams lieka malonumas, laisvas laikas ir pagalba, kai jos prireikia.“ M. Karklytės-Palevičienės teigimu, seneliai, jau užauginę savo vaikus, daug nuolaidžiau žiūri į vaikų auklėjimą. Jie nori atrodyti geri, nori, kad anūkai juos mylėtų ir kuo dažniau aplankytų. Todėl neretai anūkams leidžia kur kas daugiau nei tėvai. Būtent dėl tokio auklėjimo nenuoseklumo ir kyla didžiausi konfliktai tarp tėvų ir senelių.
Psichologė M. Karklytė-Palevičienė pasakoja, kad dažnai tėvai ar seneliai į ją kreipiasi, prašydami padėti išspręsti šeimoje kylančius nesutarimus dėl vaikų auklėjimo. Taigi vieną dieną jai kilo mintis parengti mokymą „Seneliai ir tėvai. Kaip sutarti dėl vaikų auklėjimo?“, kurį patogiai galėtų peržiūrėti bet kuris internetu ir kompiuteriu besinaudojantis žmogus. Tokį mokymą parengti pavyko. Jį galima rasti nuotolinių video mokymų svetainėje egu.lt
Vaikų psichologė teigia, kad kartais tokie konfliktai iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti nereikšmingi, tačiau jie turi labai daug įtakos vaiko raidai: „Vaikas jaučiasi mažiau saugus, jo elgesys darosi chaotiškas, nerimastingas, gali atsirasti netinkamo elgesio požymių, kilti emocinių problemų. Taip pat tokiu atveju vaikai dažnai pradeda manipuliuoti, idealizuoti vienus (pvz.: senelius), o ant kitų pykti. Be to, jie jaučia tarp tėvų ir senelių tvyrančią įtampą ir nesąmoningai ją sugeria.“ Taigi tiek artimųjų konfliktai, tiek skirtingai nustatytos ribos, taikomi skirtingi auklėjimo būdai vaikui kelia daugiau sąmyšio nei aiškumo. Savo mokyme lektorė pateikia labai gerą pavyzdį. Ji prašo įsivaizduoti, jei mums patiems tektų kelias dienas praleisti Japonijoje, kitas kelias JAV, o po to dar kelias Lietuvoje, ar mes jaustumėmės gerai? Ar lengvai adaptuotumėmės prie tokio kultūrų ir tradicijų skirtumo? Greičiausiai ne. Lygiai tą patį jaučia vaikai.
Psichologė pataria abiem konfliktuojančioms pusėms susėsti ir aptarti bendras taisykles, kurių vaikai laikytųsi tiek namuose, tiek svečiuodamiesi pas senelius. Gali skambėti keistai, tačiau taisyklės yra nuoseklaus auklėjimo pagrindas. Jos labai reikalingos sveikai besivystančiam vaikui. Taigi vienintelis kelias sutarti dėl vaikų auklėjimo – abipusės pastangos. Kaip teigia M. Karklytė-Palevičienė, dažniausiai konfliktuojama ne dėl paties vaiko gerovės, o dėl asmeninių principų ar senų nuoskaudų, tad itin svarbu sustabdyti besisukantį emocijų veikimo ratą ir pagalvoti, kaip galime padėti vaikui užaugti laimingam.
Seneliai ir tėvai turi suvokti, kad abi pusės yra labai svarbios vaiko gyvenime, todėl jiems būtina dirbti kaip komandai. M. Karklytė-Palevičienė teigia, kad seneliai ir tėvai, nepaisant amžiaus, išsilavinimo ar turimos patirties, turi „augti“ kartu. Ir galiausiai priduria, kad stengiantis išspręsti tokias situacijas, ypač padeda taisyklė: „Jei noriu, kad mane išgirstų, pats turiu girdėti“.
Mokymai:
Kaip auginti vaiko motyvaciją?
Seneliai ir tėvai. Kaip sutarti dėl vaikų auklėjimo?
Straipsnis publikuotas žurnale „Mažylis“ Nr. 8, 2017 rugpjūtis