Helenizmo skulptūroje pradėjo formuotis psichologinis žmogaus atvaizdas, kuriame vidinis asmenybės turinys ėmė stelbti kanonizuotą išorinių proporcijų harmoniją. Žmogaus veide imta ieškoti tokių bruožų, kurie atspindėtų jo gyvenimo patirtį, charakterio savybes, net lemties žymes. Tiesa, vis dar tebegaliojo klasikinės formos dėsnis, kuris neleido per daug individualizuoti išorinių žmogaus proporcijų. Tokio ankstyvojo psichologinio portreto pavyzdys - „Demosteno“ statula.
Be portretų helenizmo mene populiarėjo įvairios žanrinės scenos (buitiniai siužetai). Vis dažniau buvo kuriamos skulptūros, kuriose vaizduojama senatvė, vaikystė, moterys, skurdesnių socialinių sluoksnių atstovai, silenai, satyrai, gyvūnai, net fizinė negalia ir hermafroditai. IV a. pr. Kr. pabaigoje vaikai jau nebevaizduoti kaip mažų proporcijų suaugę asmenys. Tokie patys pokyčiai įvyko ir vėlyvaisiais viduramžiais formuojantis Renesanso realizmui.
Mokytojas
