XX a. pradžioje, kai pradėjo kaltis pirmieji Lietuvos nepriklausomybės daigai, fotografija jau buvo smarkiai paplitusi ir išpopuliarėjusi. Fotografuotis ir pozuoti labai mėgo tautos patriarchas Jonas Basanavičius. Fotografuoti bandė ir Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (deja, geram fotoaparatui neturėjo pinigų, todėl dirbo su skolintu).
Iki I pasaulinio karo Lietuvos svarbiausius įvykius ir žmones fiksavo Aleksandras Jurašaitis - jo nuotraukose išlikę Žemaitė, operos "Birutė" artistai, Čiurlionio pomirtinė paroda, Vaišgantas, Basanavičius ir kiti. Atgavus nepriklausomybę fotografija pasuko savotišku keliu. Kadangi bajoriška "poniška" elitinė kultūra buvo daugiausiai lenkakalbė, ji natūraliai buvo nepriimtina pagal politinę liniją. Todėl kultūra (ir fotografija) susikoncentravo į liaudies meną. Žymiausi tarpukario etnografinių fotografijų autoriai, Adomas Varnas ir Balys Buračas, paliko nepaprastai vertingus archyvus, kuriuose užfiksuoti tuometinio kaimo, ir ypač - kryždirbystės - vaizdai. Neaišku, ar sutapimas tai, ar ne, bet vakaruose tuo metu taip pat buvo populiari meno kryptis - naivusis menas. Tik vakarų kultūra tarpukariu nužingsniavo priekin septinmyliais batais, o mes iš principo pasilikome kur buvome.
Mokytojas
